Savotiškai pavadintas Tomo Vaisetos trumposios prozos rinkinys „Paukščių miegas“ verčia suklusti – iš pradžių jis tarsi sufleruoja dviprasmiškus supoetintus prozos tekstus, kurie, nors ir artimi mano širdžiai ir plunksnai, kartais tiesiog nukrypsta į perdėtą sentimentalizmą, tačiau skaitant mane apima malonus netikėtumo jausmas.
Savotiškai pavadintas Tomo Vaisetos trumposios prozos rinkinys „Paukščių miegas“ verčia suklusti – iš pradžių jis tarsi sufleruoja dviprasmiškus supoetintus prozos tekstus, kurie, nors ir artimi mano širdžiai ir plunksnai, kartais tiesiog nukrypsta į perdėtą sentimentalizmą, tačiau skaitant mane apima malonus netikėtumo jausmas.
Skaitant pirmą dešimtį puslapių dingteli: ar tai ne knyga vaikams? Lyg ir ne. Svorio prideda tai, kad knyga rašyta kaip paskutinė, priešmirtinė, nors po jos išleistos dar trys. Kūrinys autobiografinis, bet pasakotojas atrodo nepatikimas.