Žymos: recenzija

Rūta Montvilaitė. Apie G. Saunders romaną „Linkolnas Bardo“

„Bardo“ budizmo tradicijoje vadinama pereinamoji būsena nuo mirties iki kito gimimo. Platesne prasme – bet kuris būties tarpsnis (įskaitant besitęsiantį nuo gimimo iki mirties); jie visi laikomi pereinamaisiais. Amerikiečių rašytojas George’as Saundersas romane „Linkolnas bardo“ pasakoja apie bardo būsenon patekusį Abraomo Linkolno sūnų, kuris 1862 m. mirė nuo vidurių šiltinės. Kūrinys pasirodė 2017-aisiais ir iškart sulaukė didelės sėkmės, buvo apdovanotas prestižine „Man Booker“ premija – taip apie jį ir sužinojau.

vakvakas. Kaip mes skaitėme Grajauską, Atosai manant, kad jai insultas

Literatūra veikia kaip musės Marakeše. Praturtina tavo sinapses patirtimis, kurių jokia kita medija nesimuliuoja taip, kaip minėtoje scenoje. Referuoju su viltimi, kad sąmoningai pasinersi į minimo teksto nuotaiką ir nesuprasi, apie kurį tekstą aš kalbu, nes su tokia nuotaika ėmiausi Grajausko knygos – ir nuotaika tapo emociniu fonu, knygos skaitymo lūkesčiais, jos interpretacijos ir vertinimo pagrindu.

Agrikola

Atsigėriau puodelį juodos arbatos su paprastu sausainiu iš paprasto prekybos centro (nesvarbu kokio), atlikau visas priklausančias higienos procedūras ir nusitempęs į lovą nešiojamąjį kompiuterį, tarsi koks kino korsaras, nudreifavau į internetinių vandenų platybėse esančią gausybę online piratsalių.

Laimutė Pacevičienė. Iki paskutinės didžiosios raidės

Šis romanas – dvyliktoji, jei neapsirinku skaičiuodama, Liutauro Degėsio knyga. Lyg filmo kadrai keičiasi miestai, po kuriuos klaidžioja du beviltiškai vieniši žmonės. Tą, konkrečios buvimo vietos nesvarbumą autorius pabrėžia palikdamas tik pirmąją miestų pavadinimų raidę.

Kailas Spenseris. Patologijos paukštis, kuris sako: aš nemiriau

Savotiškai pavadintas Tomo Vaisetos trumposios prozos rinkinys „Paukščių miegas“ verčia suklusti – iš pradžių jis tarsi sufleruoja dviprasmiškus supoetintus prozos tekstus, kurie, nors ir artimi mano širdžiai ir plunksnai, kartais tiesiog nukrypsta į perdėtą sentimentalizmą, tačiau skaitant mane apima malonus netikėtumo jausmas.

Kailas Spenseris. Patologijos paukštis, kuris sako: aš numiriau

Savotiškai pavadintas Tomo Vaisetos trumposios prozos rinkinys „Paukščių miegas“ verčia suklusti – iš pradžių jis tarsi sufleruoja dviprasmiškus supoetintus prozos tekstus, kurie, nors ir artimi mano širdžiai ir plunksnai, kartais tiesiog nukrypsta į perdėtą sentimentalizmą, tačiau skaitant mane apima malonus netikėtumo jausmas.

Sandra Bernotaitė. Elegija apie šunį

Skaitant pirmą dešimtį puslapių dingteli: ar tai ne knyga vaikams? Lyg ir ne. Svorio prideda tai, kad knyga rašyta kaip paskutinė, priešmirtinė, nors po jos išleistos dar trys. Kūrinys autobiografinis, bet pasakotojas atrodo nepatikimas.