Netikėtas posūkis – paskelbtai nugalėtojai atsisakius publikuotis, 2020-ųjų metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamą pirmosios prozos knygos konkursą laimėjo Saulius Vasiliauskas (g. 1989) su trumpų pasakojimų knyga „Dabar aš ramiai papietausiu“.
Mindaugas Švėgžda – Jonavoje gyvenantis dailininkas ir rašytojas 2013 metais išleido savo trečiąją knygą suaugusiems „Diptichas E“. Tasai anotacijoje sušmėžavęs žodelis „suaugusiems“, mano moraliai pakirmijusios natūros žvilgsnį kreipė kūrybos su S raide link ir žadino lūkesčius aptikti pikantiškų detalių knygoje.
Kartą manęs paklausė, kaip jaučiuosi. Gyvenimo tėkmė buvo kisieliška, tik vidujis aš tą kisielių taškė ir kapanojo. Tad paklausė. Ir aš atsakiau, kad nebesitaškau, kad toji tėkmė ir mano plaukmenys dabar – sinchrone. „Nesimato“. Ir tai buvo pabaiga – suvokimas, kad negali perteikti disonanso kisieliaus-taškynės
„Bardo“ budizmo tradicijoje vadinama pereinamoji būsena nuo mirties iki kito gimimo. Platesne prasme – tai bet kuris būties tarpsnis (įskaitant besitęsiantį nuo gimimo iki mirties); jie visi laikomi pereinamaisias. Amerikiečių rašytojas George Saunders romane „Linkolnas bardo“ pasakoja apie bardo būsenon patekusį Abraomo Linkolno sūnų, kuris 1862 m. mirė nuo vidurių šiltinės.
Aleksandras Dobryninas, besidomėdamas Andrejaus Platonovo kūryba užsiminė: „Mes dar nežinome, kas mums Andrejus Platonovas, kuo jis taps ateityje, kokios jėgos glūdi jo kūriniuose. Apie jį žinome tiek mažai, o išsami biografija dar neparašyta.“
„Bardo“ budizmo tradicijoje vadinama pereinamoji būsena nuo mirties iki kito gimimo. Platesne prasme – bet kuris būties tarpsnis (įskaitant besitęsiantį nuo gimimo iki mirties); jie visi laikomi pereinamaisiais. Amerikiečių rašytojas George’as Saundersas romane „Linkolnas bardo“ pasakoja apie bardo būsenon patekusį Abraomo Linkolno sūnų, kuris 1862 m. mirė nuo vidurių šiltinės. Kūrinys pasirodė 2017-aisiais ir iškart sulaukė didelės sėkmės, buvo apdovanotas prestižine „Man Booker“ premija – taip apie jį ir sužinojau.
Literatūra veikia kaip musės Marakeše. Praturtina tavo sinapses patirtimis, kurių jokia kita medija nesimuliuoja taip, kaip minėtoje scenoje. Referuoju su viltimi, kad sąmoningai pasinersi į minimo teksto nuotaiką ir nesuprasi, apie kurį tekstą aš kalbu, nes su tokia nuotaika ėmiausi Grajausko knygos – ir nuotaika tapo emociniu fonu, knygos skaitymo lūkesčiais, jos interpretacijos ir vertinimo pagrindu.
Kai kurios nors šalies kino gamintojai pradeda filmuoti kažkada (prieš dešimt, dvidešimt ar daugiau metų) pasisekusių filmų tęsinius, pradedi galvoti, ar tai kokia krizė, ar noras sugrįžti į praeitį, ar pabandyti užsidirbti iš neišrankaus žiūrovo sentimentų.
Atsigėriau puodelį juodos arbatos su paprastu sausainiu iš paprasto prekybos centro (nesvarbu kokio), atlikau visas priklausančias higienos procedūras ir nusitempęs į lovą nešiojamąjį kompiuterį, tarsi koks kino korsaras, nudreifavau į internetinių vandenų platybėse esančią gausybę online piratsalių.
Šis romanas – dvyliktoji, jei neapsirinku skaičiuodama, Liutauro Degėsio knyga. Lyg filmo kadrai keičiasi miestai, po kuriuos klaidžioja du beviltiškai vieniši žmonės. Tą, konkrečios buvimo vietos nesvarbumą autorius pabrėžia palikdamas tik pirmąją miestų pavadinimų raidę.