Kartą manęs paklausė, kaip jaučiuosi. Gyvenimo tėkmė buvo kisieliška, tik vidujis aš tą kisielių taškė ir kapanojo. Tad paklausė. Ir aš atsakiau, kad nebesitaškau, kad toji tėkmė ir mano plaukmenys dabar – sinchrone. „Nesimato“. Ir tai buvo pabaiga – suvokimas, kad negali perteikti disonanso kisieliaus-taškynės
įsiūbuoja kojomis į kambarį
neliečia
kriaušė juda nuo vėjo
ar nuo nerimo
griauna
ir griūva pastatai
Rąstą iš akies išrita Ozyris
aukai už kitų krislą, kol nemato
nieks savoj aky rąsto, bet išnyra
klono akyse augantys primatai,
o tuomet ugnim nuo visatos krašto
sviedžia dievui Ra rąstą, kad išvežtų
Neslėpsiu, mudu mėgome žaisti su ugnimi – Paulikas ir aš. Nedažnai, nedaug, atsargiai. Bent jau pradžioje tai būdavo tarsi nekaltas užsiėmimas, prasidedantis vieno degtuko brūkštelėjimu. Būdavo baisoka, bet kartu ir įdomu: ugnyje spragsi žolės kupstelis, sausų šakų ar šapelių krūvelė, lydosi nereikalingi smulkūs daikteliai, nyksta šiukšlės, kyla mūsų Azazela.