wride mano undine undine manoji skandinamas tėvo surik tavo lenktos blakstienos undine manoji į jas įsikabinęs nersiu į tavas akis apsikabinti savo atspindį jose neskęsk kankinamas neskęsk juk tai tavo labui undine manoji medinio kibiro skonis undine manoji kiek per ryškus mentikauliai kiek per jaunas
wride seserie seserie būk mano liudininke būk mano nušvitimo pribūvėja kardaDante būk skaičiuok vagonus aš skaičiuosiu tavo laiką pro tavo bUrną tekės seilės iš kart po branduolinės žiemos sesut klausyk apklos mūsų žemelę tavo pelenai ir pamatysi kaip pakeičiu spalvas kiekvieno šviesofOro kurio kvape nelieka
wride tarpupirščiais teka kadaise sugniaužtas sniegas kai pabudęs abiem rankom čiupai mano pirštą akys buvo pamėlusios kaip dabar antai iš debesies nukaręs kūdikis ant bambagyslės pasikorė tačiau nuo mano pelkių į tavas akis kyla migla ir gelbėja ir saugo
iš kur čiuptuvai apsiviję kojas?
iš kur šios kojos?.. kam aš klausiu, tu vis
tyli ir nieko nesakai. lauktuvės
nelaukia, nebesitiki. tik kuo jas
vienatvė su tavim kartu
nespjaudo vyšnių kauliukų
senelio sode
nestovi už nugaros
ir neskaičiuoja ežero bangelių
kai šokčioja akmenukas
vandens paviršiuje
Laiko kapsulėje visada galvoju apie Visatą
Pirštais perbėgu dulkes senuose namuose
Pilkas kvapas užgula gerklę
Išsiskleidžia plaučiuose, erzina nosį
Aš prisimenu, kaip Kažkas Didelis žaidė su kosminėm dulkėm
Puota vis tiek jis – žvaigždžiakaktistas arklys,piktai suprunkštęs, kai siekei paglostytijo aukštą kaktą su menama žyme, –jog ypatingas jis, o ne,neprisileis papurto vėjyje įsišaknijusius karčiussugirgžda ienos, įrėminusioslaukinę jo krūtinęvartus visam uždaro į žalio vynopievas,upių sąžėlynus iki papilvėsgramzdinančias saldžiaimiglas naktų prie šono – šonas po androgeniškudangum
esu iš to paties molio,
kai pūti į nosį,
gnaibai skruostus,
šauki ir gąsdini, bet
vaikystėje
nesutrupėjau – iš tėvo pažasties
ant keturių letenų
kritau –
Išsiviriau šiam rytui minčių,
Užkonservavau vakarykštį sapną,
Dabar teka saulė,
Dabar geriausias laikas gimti kūdikiams,
Rūkas kyla – neregiai stovi prie perėjos
įsiūbuoja kojomis į kambarį
neliečia
kriaušė juda nuo vėjo
ar nuo nerimo
griauna
ir griūva pastatai