Rąstą iš akies išrita Ozyris
aukai už kitų krislą, kol nemato
nieks savoj aky rąsto, bet išnyra
klono akyse augantys primatai,
o tuomet ugnim nuo visatos krašto
sviedžia dievui Ra rąstą, kad išvežtų
pudroje, kurią jos tepa ant veido,
yra šaukštas iš šūdų krūvos.
tame aromate nei taurėj tarp raudonų nagų
nėra jokio femme fatale –
Tarp to ką matau
Ir ko nejaučiu
Tik aidas upės šniokštimo
Per polaidį.
tyloje
kur nėra nieko
net nieko
užrašyto tarp linijų
gyvenimo
pirštais nuo stalviršio
braukdami palietą vandenį
žiūrime viens į kitą
jeigu kada užsikrėstum
s mėliu, dėlėm ar pavienėm
sutemom byrančiom slėniais
eičiau tavęs pasiimti
tu padarei mane silpną
mano kūną it paralyžiuotą lėlę
apsigyvenai ilgam
mama sakė nusiprausk
ak mano mielas žaizdų
nenuplaus
Parašau dvidešimt eilučių,
dvidešimt vieną nubraukiu
(paprasta ta poezijos matematika).
Parašau dvidešimt eilučių,
save nubraukiu
(kaip du kart du).
Kad nesninga šiandien,
tai gal
vasara?
O gal tik atrodo? Gal
nuo slenksčio pasistiebęs
brūkšt
nosim per debesį
kaip didelis?
graži mergina
vėlai vakare
metro stotyje pas kiną
pavargusiu veidu
pirko antį Pekino
išsinešimui Vienoje
anapus sienų
įdubusiais pirštais
ropoja maldos