ateinu mintimis
taip grakščiai
pariby
nulašnoja flamingai
jie nuslysta skliautu
kai bandau svajomis pasivyti
toks banguotas dangus
ir jame mūsų vasaros dingo
iš tavųjų akių
nuo kalvų kyla paukščiai ir plaukia
kai nuo būrio atskyla
ir sklendžia į šalį keli
aš iš tavo delnų
nejučia savo ranką ištraukiu
tavo vyzdžių šviesa
mano skausmui aklam per toli
Visiems savo gyvenimams
Parašyti vieną tobulą eilėraštį
Ir paslėpti medžio rievėse
Kažkur toli muša būgnai
Mano kūnas dreba į taktą
Nuo delnų krenta įsitikinimai
Springstu lietum kaip jūros vandeniu
jau per toli nutolusi nuo kranto
ir nors pavasariu gaiviu kas rytą skambinu
tiesiog į tavo ausies landą…
šventieji raštai, tiesos — niekai
nuodėmė kaklo linkyje
nenuslinko į strėnas
dievų šnabždesiai, dejonės
tikrosios jų maldos —
tavyje visa
atklydus vakarui bastūnės
lapės į mane subėga
pabruktos uodegos
nušiurę kailiai įbaugintos ausys
lengvumas išsiganęs pievose
ant nulakstytų pėdų
pamažėle įsėlinantis
jo kuždėjimo klausausi
Gali padėti? –
Kas tau nutiko? – Vėjas ir
Žydinti vyšnia
Pratrūkę
Gruodin, suodžiais
Kaminai perkrauna dangų.
laibi pirštai aukštai iškėlę baltą ostiją laiko
guldo nekaltą Kristaus kūną į pražiotą burną
jaunas buvęs klapčiukas
knygos sudužę
stiklo karoliai
taip tavo kaklas
žymiai gražiau atrodo
užsidengsi naujais