Ernestas Noreika. „Akvanautai“. Eilėraščiai. Vilnius: „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2022. 104 p.

Kosmoso platumos, jų neaprėpiamumo paslaptis dažnai traukia žingeidaus individo žvilgsnį. Panašiu nežinios šydu, begalybės galimybe vilioja ir vandenyno gelmių neperregimumas. Nuvesti mintį toliau buitiškojo ribotumo, į poliarizuotų reiškinių teritoriją, arčiau neapčiuopiamos, neįžvelgiamos, vos juntamos jungties su transcendentiniu dvelksmu – užduotys, nesvetimos ir rašytojui. Jaunosios kartos poetas Ernestas Noreika 2022 m. išleistą eilėraščių rinkinį pavadino „Akvanautai“, tuo tarsi sufleruodamas skaitytojui, kad asmenybės (kartu ir metaforos) įsiprasminimo pastangos bus lokalizuotos beribiuose drumstuose vandenyse, kraštutinumų plotmėje.

Perkeliant vyksmą iš įprastų aplinkybių į mistifikuotas erdves, siurrealizmo teritoriją, ryškėja konteksto svarba reiškinių egzistencijoje. „Mačiau kaip giliuose vandenyse / magiškai švyti žmonės // požeminių garažų tyloj / atokiose autobusų stotelėse“ (p. 7), – rašoma eilėraštyje „Bioliuminiscencija“. Taip tarytum iškeliamas specifinių sąlygų (ar, bent jau, kitokio žiūros kampo) reikšmingumas „ištraukiant“ objektą iš kasdienybės ribotumo. Materijos netvarumas ir buities blukinanti galia neleidžia išgirsti būties slėgį sunkiai ištveriančios asmenybės pagalbos šauksmo ar pastebėti reiškinio vidinį švytėjimą. O „riksmas po vandeniu yra kitoks riksmas // neiškyla į paviršių pasilieka / įsirašęs į siūbuojančius augalus / aidi į krantą išskalautuose / kriauklių atsakikliuose“ (p. 14). Vieta, kontekstas gali būti ne tik erdvės dimensijos elementas, bet ir metaforiškas pasiskirstymas vaidmenimis (asmenybės elgsenos modelis traktuojamas kaip sąlyginė vieta veiksmui): „tavo vietoj išardyčiau visatos dėsnius / tavo vietoj nebūčiau tavo vietoj / – – – – – / mano vietoj būtum mano vietoj / mėginantis rašyti šį eilėraštį“ (p. 38). Derėtų pastebėti, kad rinkinio eilėraščiuose stipriai išreikštas lyrinio subjekto vaidmuo. Vaizdiniais reiškiant „aš“ jausenas, kartu į aplinkos vyksmą integruojamas veikiantysis (dažniau) ar stebintysis (rečiau). Taip kristalizuojasi individo ir aplinkos vienis: „žiūriu pro žalsvą buteliuko stiklą / žiūriu pro tą stiklą iš visų pusių // ir kiaurai permatau // save“ (p. 45) ar „gerai kad tavo vidus pirštinė / iš švytinčio žvaigždžių metalo / gali drąsiai paglostyti kailį“ (p. 54). Kūno sandara dažnai tapatinama su geografiniais objektais ar kosmoso vyksmu, lyrinį subjektą laikant neatsiejama pasaulio dalimi. Įsivietinimas pasaulyje suvokiamas ir mikrolygmeniu – susigyvenimas su savuoju ego, kūniškumo įsisąmoninimas, materijos užpildymas aplinkos vaizdiniais, vietos (funkcijos) visumoje identifikavimas: „vartosim užburiančią aplinką // viską ką šią akimirką mums duoda / minkštas pavasario dangus // įsigyvendami savo kūnuose“ (p. 69). Galimybę būti naudingam, reikalingam pasauliui lyrinis subjektas laiko, jei ne neatsiejama būties sąlyga, tai, bent jau, siekiamybe: „norėčiau sroventi melsva srovele / ištrykšti iš po žemių // būti elektros šaltiniu / iš kurio atsigertų tie kurių ilgimės / ir krūtinėse vėl imtų plaktis // švytinčios žuvys“ (p. 80).

Gelmė neretai asocijuojasi su tamsuma. Šis įvaizdis dažnai šmėsteli rinkinio eilėraščiuose. Tamsos reiškinio įvairialypiškumas atspindi ir paslapties nevienareikšmį traktavimą. Viena vertus, paslaptis asocijuojasi su viliojančia nežinia, staigmena, žingeidumu, kita vertus, tamsa, drumstumas, neapibrėžtumas gali būti bauginantys („mano tamsa / nakties paukščių lizdai“ (p. 93). Ir nesvarbu, ar tai būtų nakties dangus, ar Marianų įdubos giluma: „kai lipu aukštyn į slapčiausią aukštumą / kai leidžiuosi žemyn į slapčiausią gilumą // kai viskas yra ta pati kryptis / ta pati neaiški gelmė // kur saulės šviesa nepasiekia // sutemusių pirštų“ (p. 28). Kasdienybė, buities ribotumas eilėraščiuose įgauna tamsiai pilkus atspalvius, prilyginami tuštumai, kurioje egzistencija įmanoma tik visiškai save „išjungus“: „nereikėtų nė deguonies balionų ir kitos įrangos / nes kasdienybės paviršiuje / gyvena išmokę nebekvėpuoti // dar tamsa tamsa kalnas nuobodybės“ (p. 50). Vis dėlto, eilėraštyje „Maži dalykai“ atskleidžiama smulkmenų, nereikšmingų dalykų svarba žmogaus egzistencijai. Iš pažiūros nesvarbūs reiškiniai gali turėti itin didelę įtaką išlikimo galimybei, pačiam subjektui jų nejuntant, nesuvokiant, neužčiuopiant: „dėl to ką praleidau ko nepastebėjau neužčiuopiau / dėl kažko mažo nereikšmingo tokio nereikšmingo // be ko nepavyks išgyventi“ (p. 60). Kyla klausimas, kas gi skiria tuos įtaką darančius objektus nuo fono ar paralelaus veiksmo. Vienas iš atsakymų galėtų būti savarankiško egzistavimo galimybė, žmogaus ir Kūrėjo veiklos rezultatų skirtis. Pasaulio visuma, jos dėsningumai yra daug sudėtingesni nei žmogiškosios meistrystės objektai ar jausenos: „pralekia keli naikintuvai // ir dangus yra tai kaip jaučiamės / nors viskas daug paprasčiau // negu paukštis“ (p. 65). Ne viename eilėraštyje bodimasi kasdienybės atributais, vartotojiškos kultūros dėsningumais, technologijų paskatintu susvetimėjimu, urbanistiniu šalčiu. „Mergina, dėvinti virtualią tikrovę“ (p. 92) – vykęs nūdienos sociumo apibūdinimas. Galbūt dėl to lyrinis subjektas prieglobsčio ieško mistifikuotose, fantazija nuspalvintose, siurrealistinėse erdvėse.

Eilėraščiuose stipriai juntama ritmika, kalba, nors ir pagardinta gana gausiai vartojama technine terminologija (šliuzas, portalas, barokamera, bioliuminescencija ir kt.) ar paradokso apraiškomis metaforose („lupom pavargusias stalų kojas“, „šveisčiau visatos klozetą“, „nusispardę jūržolių antklodes“, „leisgyvius tušinukus vos plakančiom širdelėm“ ir pan.), išlieka neperkrauta, sklandi ir suprantama. Skaitant E. Noreikos tekstus, kristalizuojasi harmoningos poezijos įspūdis, be to, panašu, kad autoriui pavyko išlaviruoti tarp sentimentalumo apraiškų ir modernaus, technokratiško pasaulio atributų, tarp melancholijos ir vieno kito šiurkštesnės raiškos elemento. Raiška spalvinga, o metaforų gausa ir subtilus manieringumas nutolina tekstus nuo proziško bylojimo ar dienoraščio apraiškų. Egzaltacijos (saikingos ir nepersūdytos) ir nostalgijos daugiau nei maišto ar destrukcijos („tik nežinau ką reikia užklijuoti / […] / kad išgąsdintų ir nubaidytų // plėšrų žmogų“ (p. 25)). Tai išvengiančių pagundos nukrypti į kraštutinumus (tiek neoromantikos, tiek eksperimento teritorijose), kokybiškų, tematiškai vientisų ir subalansuotų tekstų rinkinys.

E. Noreikos „Akvanautai“ – margaspalvės raiškos knyga apie nardymą gelmėse (kosmoso paslapčių, vandenų gilumos, o kartu ir potyrių, praeities prisiminimų, vidinio pasaulio atspindžių egzistencijos drumzlėse). Technine terminologija, siurrealistiniais vaizdiniais, mistifikuotais laikmečių ir erdvės permaišymais, asmenybės ir pasaulio vienio pabrėžimu, neatsisakant melancholiškos būties netvarumo pajautos, nuspalvinama komplikuota individo įsiprasminimo problema. Bėgant nuo buities ribotumo, bodintis paviršių blankumu, prisiimant nežinios rizikas, prasmės bandoma ieškoti žvilgsnį ir mintį nukreipiant giliau nei kasdienybės paviršiai. „Čia nieko daugiau // tiktai keista / kad to nieko kaskart // vis daugėja“ (p. 51), – tuštumos invaziją konstatuoja rinkinio lyrinis subjektas. Ką gali žinoti – gal to nieko užteks ir gelmėms. O gal (jei gerai įsižiūrėsi) kažkur viduje ims švytėti seniai nuskendusi titnago skeveldra.