Kotryna Kraptavičiūtė. Eilėraščiai
šventieji raštai, tiesos — niekai
nuodėmė kaklo linkyje
nenuslinko į strėnas
dievų šnabždesiai, dejonės
tikrosios jų maldos —
tavyje visa
šventieji raštai, tiesos — niekai
nuodėmė kaklo linkyje
nenuslinko į strėnas
dievų šnabždesiai, dejonės
tikrosios jų maldos —
tavyje visa
atklydus vakarui bastūnės
lapės į mane subėga
pabruktos uodegos
nušiurę kailiai įbaugintos ausys
lengvumas išsiganęs pievose
ant nulakstytų pėdų
pamažėle įsėlinantis
jo kuždėjimo klausausi
Gali padėti? –
Kas tau nutiko? – Vėjas ir
Žydinti vyšnia
Pratrūkę
Gruodin, suodžiais
Kaminai perkrauna dangų.
laibi pirštai aukštai iškėlę baltą ostiją laiko
guldo nekaltą Kristaus kūną į pražiotą burną
jaunas buvęs klapčiukas
knygos sudužę
stiklo karoliai
taip tavo kaklas
žymiai gražiau atrodo
užsidengsi naujais
kaimenės bėgančios iš taško A į tašką Ž
kaimenės išsprogdinančios akiplotį
suskausta kanopų pėsakais
romaus bizono akyse
sėdėk kur sėdi vietoje tatanka sėdintis
jotanka čia
Man buvo keturi, kai tapau karaliene.
Aš po namus, po kiemus,
Varnų chorui giedant ant antenų.
Оплачь свою нерождённую дочь,
Оплачь так, словно её хоронишь,
Так, словно убегая в ночь
Кричишь судьбе: «Ты меня не тронешь!..»