Kartą manęs paklausė, kaip jaučiuosi. Gyvenimo tėkmė buvo kisieliška, tik vidujis aš tą kisielių taškė ir kapanojo. Tad paklausė. Ir aš atsakiau, kad nebesitaškau, kad toji tėkmė ir mano plaukmenys dabar – sinchrone. „Nesimato“. Ir tai buvo pabaiga – suvokimas, kad negali perteikti disonanso kisieliaus-taškynės neapipavidalinęs jo kaip dovanos, kaip perduotinos patirties. Ir kad šioji patirtis pernelyg sunki apipavidalinti ją taip, kad nebūtų gaila sugadinus tokios sunkybės. Kartais tiesiog egzistuoji didelis, bet neįmanomybėj būt per prasta.

Ir taip yra dažna. Todėl – Dramblys. Papasakosiu apie Dramblį.

Prieiga prie Dramblio gali prasidėti Dà Xiàng Xídì Érzuò („An elephant sitting still“) peržiūra. Bet geriau – ne. Nes Dramblys gimsta prieš tai, dar 1986–aisiais, Taivano poeto Yan Hongya (Hong Hong) zoologijos sode („City zoo“) kaip „vienišas dramblys“:

Ir visai nesvarbu, kaip šį konceptą tu patirsi. Gali nuolankiai priimti konvencionalią interpretaciją – dramblio kaip vaizduotės[2] mirtį naujosios sociokultūrinės eros kontekste. Gali įskaityti emocinio intelekto reikalaujančius niuansus. Gali gali gali. Visai nesvarbu, kurią galimybę realizuosi – kažkaip patiri ir to „kaip“ pakanka.

Bet štai – dramblys (dar ne Dramblys). Dramblys pastotėj laukė. Ir sulaukė vos po poros (1989) metų Laszlo Krasznahorkai banginio – irgi dramblio dar ne Dramblio – Az ellenállás melankóliája („Rezistencijos melancholijos“). Dažnai galvoju apie tai, kad Dà Xiàng Xídì Érzuò tėkmė, tiek scenarijaus, tiek originalios novelės, bei „rezistencijos melancholijos“ priklauso tam pačiam kultūriniam fenomenui. Visi drambliai dar ne Drambliai tokie. Tik šiuo atveju viename dramblys, kitame banginis. Abu kisieliuje. Abu kisieliuje jau žiną apie jo savybes, stebį šalia mažuosius, kurie dar tik perpras. Tik Krasznahorkai tekstai stilistiškai tankesni. Tarsi abu apipavidalina tą patį fenomeną, bet vienas renkasi pavidalą lipdyti iš pumpuro žalsvos, o kitas skainioja tamsžalius. O daugiau apie banginį ir nepasakosiu. Nes turime Lietuvoje vertimą, ir tą vertimą tu dar gali patirti ir atrasti tekstą. Ir jo vietą gigantų kosmose.

Kai pirmą kartą žiūrėjau Dà Xiàng Xídì Érzuò, palikau po dvidešimt penkių minučių ir verkiau, tenorėjau numirti. Po kiek žiūrėjau vėl, nuo pradžių, nes kitaip negalima žiūrėti kino. Ir vėl sustojau, vėl pakartojęs tapačias mantras nuėjau prie kitų patirčių. Bet vis sugrįždavau, nes traukė tas „dieve, kaip tai pažįstama“ šašo nulupimas, kuris atveria slepiamų patirčių tekėjimus. Gal tik po pusmečio sugebėjau pažiūrėti visą. Tas dvidešimt penkias minutes pamačiau kelioliką kartų, mintinai cituodamas kojų tempimo, batų ir cigarečių dialogus kiekvieną kartą, kai stovėdavau rūkydamas, užvertęs galvą dėbsom į plikas kaštono šakas, vis galvodamas, ar vėjas apibers kokiais parazitais.

Kai pamačiau visą, nusprendžiau, kad tai yra tai – kad tai perteikia tą sunkenybę, kurią aš maniau, kad neįmanoma perteikti, nes per tūkstančius puslapių tiesiog neužtikau tuo besidalinant. Ir kiekvieną kartą po to vėl verkdavau, kad kažkas padarė tai, ką aš maniau, kad reikia išmokti padaryti, ko man taip trūko literatūroj, kad galėčiau referuoti dalindamasis kitiems, bet dabar gi jaučiu, kad šis išpildymas yra toks tobulas ir nekoreguotinas, kad man net nebėra prasmės to mokytis. Daug vėliau, taip vėliau, kad galima sakyti, jog visai neseniai, pradėjau skaityti jo apsakymus.

Kad ir tas, vėl grįžtu prie rūkymo, bet visas jis toks, man tiesiog šią akimirką ta sekundė limpa. Kad ir tas trumputis monologas po vandens paprašymo, kuriame papasakoja apie kruviną pėdsaką ant filtro. Dieve, kiek daug kartų ramumos pokalbiuose, sėdint kur ant bordiūro ir stebint debesis, bandžiau perteikti tą kontempliatyvų jausmą, kai nuo cigarečių gleivinė vidinėj lūpų pusėj skausta tarsi kalbėtų su tavimi, ir bandai suprasti, ką kalba be to, kad metas mest, o gal išvis net nebandai, bet tik patiri ir tas patyrimas tarsi puzlės dalelė, kurią reikia įstatyti nūdienon, rast jos vietą, nes viskas turi vietą, kai patiri įsąmonintai. Galvodavau, kaip tai aprašyti ir perteikti, bet štai žvelgiau į tą sceną ir supratau, kad niekada apie tai neberašysiu, kad tik nukreipsiu.

Turbūt dabar galiu pradėti pasakoti apie kultūrinius kontekstus: egzistuoja takoskyra. Tarp rytų ir vakarų. Kiek ji išties yra, o kiek tai tik konstruktas – nesvarbu. Svarbu, kad egzistuoja Krasznahorkai, rašytojas scenarijų ir novelių. Vengras, jei kažkam svarbu nacionalinės etiketės. Ir pastarasis ne kartą dirbo su lėtojo kino režisieriumi Bela Tarr. Net ne ne kartą dirbo. Be pirmojo nebūtų antrojo, o be šių europietiškojo lėtojo kino raida patirtų sutraiškytos sraigės agoniją. Ir kad mano minėta rezistencijos melancholija tapo scenarijumi, kurį pastatė šedevru laikomą Werckmeister harmóniák. Ir ar tai tas pats banginis, ar jau kitas – nesvarbu, vienaip ar kitaip tai to paties Dramblio apraiška. Tipenančio per lėtąją literatūrą, lėtąjį kiną. Dà Xiàng Xídì Érzuò – sintezės vaisius, jungiąs Dramblio gimties ir europietiškojo jo pavidalo apraiškas. Trinąs minėtą takoskyrą. Dramblio simbolizmas, intertekstualumo pagrindas [tiksliau, pats Dramblys] – universalija.

Kartais noriu pasakyti, kad jis nufilmuotas/sumontuotas įtaigiai. Kad jau daug vėliau, atsiradus galimybei patirti ne tik emociškai, pradėjau matyti ir vertinti dalykus, kurie rodo jo techninę kokybę: dialogų filmavimo metodai, įtampos kūrimas per manipuliacijas scenų trukmėmis. Bet galiausiai supratau, kad nėra prasmės. Visi tie techninio meistriškumo aspektai neturi būti žinotini, niekam nereikia matyti virvučių, kai patiri. Hu Bo (Dà Xiàng Xídì Érzuò režisierius) irgi kovojo su virvutėmis. Pastatęs pirmą pilnametražį ir susidūręs su studijos reikalavimais trumpinti dramblį, sutrumpino savo paties būtį. Ir tas sutrumpinimas sukūrė aplinkybių visumą, leidžiančią mums patirti dramblį tokį, koks buvo sumanytas. Laukiąs pastebėjimo, atpėdinęs minkštai per medijas jau kaip Dramblys. O juk tas filmas net ne apie tai, sako, o meilę.

[1] Mike O’Connor vertimas

[2] 象/xiàng – dramblys; 想象/xiǎngxiàng – vaizduotė/įsivaizduoti