Planeta vadinosi BDSM, ir man tai iškart nepatiko. Nieko gero nelauk iš planetos, kurios pavadinime nėra nė vienos balsės. Bet darbas yra darbas. Taigi susėdome By-Ku-Ku-9 posėdžių salėje, ir Dziundzabelis paaiškino situaciją.
Savotiškai pavadintas Tomo Vaisetos trumposios prozos rinkinys „Paukščių miegas“ verčia suklusti – iš pradžių jis tarsi sufleruoja dviprasmiškus supoetintus prozos tekstus, kurie, nors ir artimi mano širdžiai ir plunksnai, kartais tiesiog nukrypsta į perdėtą sentimentalizmą, tačiau skaitant mane apima malonus netikėtumo jausmas.
Savotiškai pavadintas Tomo Vaisetos trumposios prozos rinkinys „Paukščių miegas“ verčia suklusti – iš pradžių jis tarsi sufleruoja dviprasmiškus supoetintus prozos tekstus, kurie, nors ir artimi mano širdžiai ir plunksnai, kartais tiesiog nukrypsta į perdėtą sentimentalizmą, tačiau skaitant mane apima malonus netikėtumo jausmas.
Skaitant pirmą dešimtį puslapių dingteli: ar tai ne knyga vaikams? Lyg ir ne. Svorio prideda tai, kad knyga rašyta kaip paskutinė, priešmirtinė, nors po jos išleistos dar trys. Kūrinys autobiografinis, bet pasakotojas atrodo nepatikimas.
kaimenės bėgančios iš taško A į tašką Ž
kaimenės išsprogdinančios akiplotį
suskausta kanopų pėsakais
romaus bizono akyse
sėdėk kur sėdi vietoje tatanka sėdintis
jotanka čia
Man buvo keturi, kai tapau karaliene.
Aš po namus, po kiemus,
Varnų chorui giedant ant antenų.
Koks destruktyvus reiškinys bebūtų karas, jis geba pažadinti ir kūrybines galias. Gal net tiksliau būtų pasakyti, jog kūryba gali tapti atsaku į karo destruktyvumą, o taip pat galimybe jį apmąstyti, įveikti traumuojančią patirtį ir panašiai. Be to, karas kaip labai aiškus ribinės patirties vaizdinys sutinkamas daugelyje dainų. Ši tema leidžia sustiprinti dainos turinį, suteikti jai tam tikro papildomo dramatizmo.
Šiaulių, Šiaulių krašto apylinkių geografinės ir istorinės savybės reflektuojamos literatūros kūriniuose. Bazilionai, Rėkyva, Ginkūnai, Talša – išvaikščiota, išplaukiota valtimis. Gegužės mėnuo primena kelionę pėsčiomis po Kurtuvėnų apylinkes su bendraklasiais, su klasės auklėtoju lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Vitoldu Švickiu.
Sodo namelyje kabančiame paveiksle buvo matyti mistiškas dvaras. „Megztos kojinės susidėvi, o paveikslai…“ – sakydavo, ir aš galėjau tik numanyti dirbinio amžių.
Ankstyvą vasaros rytą, gal apie šeštą valandą, senelis, prikasęs bulvių, plovė jas prie šulinio, o aš dar su pižama, užsiplikinusi kavą, sėdėjau ant slenksčio ir marksčiausi spoksodama į horizonte plevenančią miglą, kaip lengvas šilkas pakibusią virš medžių, pievų, ir žinojimas, kad ją tuoj suris antrą mėnesį besitęsianti kaitra, vertė tų, šiaip jau niekuo ypatingų, ūkanų ilgėtis ir net bėgti į jas, susivynioti ar pasislėpti nuo sekinamos saulės ir sausros.