Poryt. Eilėraščiai
vienatvė su tavim kartu
nespjaudo vyšnių kauliukų
senelio sode
nestovi už nugaros
ir neskaičiuoja ežero bangelių
kai šokčioja akmenukas
vandens paviršiuje
vienatvė su tavim kartu
nespjaudo vyšnių kauliukų
senelio sode
nestovi už nugaros
ir neskaičiuoja ežero bangelių
kai šokčioja akmenukas
vandens paviršiuje
Debesys panašūs į pūkus. Žinau, banaliau ir nepasakysi, betgi jie išties kaip plunksnos. Tiek žvelgiant iš apačios, tiek iš viršaus ar šonų. Kartais bandau įsivaizduoti tą, kas pirmas sugalvojo tokį palyginimą.
Magas susimąstęs šliūravo dulkėtu Radviliškio šaligatviu. Tiesą sakant, net nesuvokė, kad atsidūręs kažkokiame Radviliškyje, ir apskritai, tokio pavadinimo net nebuvo girdėjęs.
Netikėtas posūkis – paskelbtai nugalėtojai atsisakius publikuotis, 2020-ųjų metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamą pirmosios prozos knygos konkursą laimėjo Saulius Vasiliauskas (g. 1989) su trumpų pasakojimų knyga „Dabar aš ramiai papietausiu“.
Tėvai pasakojo, kad būdamas visai mažas neskirdavau tikrų daiktų nuo jų atvaizdo. Su filosofine nuostaba ilgai ilgai čiupinėdavau klijuotę, bet niekaip nesuprasdavau, kodėl ant jos pavaizduotų obuolių negalima atsikąsti dygstančiais dantų ledkalniukais. Ilgiau mano dėmesį patraukdavo tik lietus. Lyg per miglą prisimenu (arba pradėjau „prisiminti“
Kiek kartų Pijus spiria kamuolį, tiek šis nepakyla nuo žemės. Nenurieda iki vartų. Balta „Realo“ maikutė, septintas numeris, paplyšę šortai, mano seni bucai. Kojas praskėtęs kaip Ronaldo. Tik spiria kaip lietuvis. Neklauso. Kuria pasakas, kaip viso pasaulio klubai jo nori, kaip paskutinę akimirką įmuša pendelį, kaip visi skanduoja jo vardą. Mažvaikis.
Laiko kapsulėje visada galvoju apie Visatą
Pirštais perbėgu dulkes senuose namuose
Pilkas kvapas užgula gerklę
Išsiskleidžia plaučiuose, erzina nosį
Aš prisimenu, kaip Kažkas Didelis žaidė su kosminėm dulkėm