Taigi, draugai, redaktoriaus žodis…
Padėkos paprastai sakomos pabaigoje, bet aš pradėsiu kaip tik nuo jų. Pirmiausia ačiū redakcijos nariams, ypač Godai, Gretai, Kęstučiui ir Raimundui  be jų šis leidinys turbūt būtų tik nedarni žmogaus-orkestro, kaip neseniai buvau pavadintas, kakofonija.
Taip pat ačiū Kopetėlėms, kurių padedamas galėjau kabarotis po įvairias lentynas ir gauti ko reikia.
Ačiū kalbos redaktoriams ir iliustracijų autoriams – tam tikra prasme jų darbas pasmerktas likti šešėlyje, bet jis ne ką mažiau reikšmingas.
Žinoma, ačiū ir gausiems autoriams, – ir atsiprašymai tiems, kurie šį kartą į leidinį nepateko.
Ačiū ir tiems autoriams, kurie norėjo prisidėti, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalėjo, – tikėkimės, jie dar turės progą pasitaisyti.
Atskiras ačiū įvairiausio plauko klounams, agresyviems prietrankoms ir geranoriškai nusiteikusiems šūdmaliams – jų indėlis į leidinį gal ir nėra labai ženklus, bet mano socialinį akiratį jie tikrai gerokai praplėtė.

O dabar prie reikalo. Turbūt naujo leidinio pirmojo numerio įžangoje derėtų skelbti vienokią ar kitokią revoliuciją, dėstyti naują estetinę programą, pažadą užkamšyti vieną ar kitą kultūrinės barikados spragą, pranešti apie energija trykštančių genijų grupuotės, kuri netrukus nušluos sau nuo kelio šių laikų maironius, įkūrimą. Bet ne, viso to nedarysiu.

Rengiant šį leidinį teko bendrauti su daugeliu įvairių žmonių, ir beveik visi jie anksčiau ar vėliau užduodavo štai tokį klausimą: kodėl tu apskritai tai darai? Pateikiau daug įvairių atsakymų, ir kai kurie jų buvo tokie įtikinami, kad beveik pats jais patikėjau. Ir visgi visi jie buvo neteisingi. Vienintelis teisingas atsakymas į klausimą, kodėl visa tai buvo daroma, labai paprastas: ogi šiaip sau.

Kiekvienas žmogus turi (ar bent jau turėtų turėti) mėgstamiausią istoriją – anekdotą, sakmę, epizodą iš vieno ar kiti šventraščio, – kuri geriausiai apibūdina jo pasaulėžiūrą. Aš savąją istoriją kadaise radau Plutarcho „Biografijose“, konkrečiai – skirtojoje Aleksandrui Makedoniečiui:

„Graikai susirinko prie Istmo ir nutarė su Aleksandru žygiuoti prieš persus. Aleksandras buvo paskelbtas žygio vadu. Daug valstybės žmonių ir filosofų atėjo jo sutikti ir pasveikinti. Karalius tikėjosi, kad taip padarysiąs ir Diogenas Sinopietis, kuris tada
gyveno Korinte. Kadangi filosofas, nesukdamas galvos dėl Aleksandro, ramiai sau gyveno Kranėjuje, jis pats nuvyko pas Diogeną. Diogenas gulėjo prieš saulę. Pamatęs tiek žmonių ateinant, filosofas kilstelėjo ir pažiūrėjo į Aleksandrą. Karalius jį pasveikino ir
paklausė, ar jam ko nors nereikią. „Pasitrauk nors kiek nuo saulės“, – atsakė filosofas.“

Taigi, draugai, aš neskelbiu jokios doktrinos, koncepcijos ar tikslo, nekviečiu daryti revoliucijos ir mesti iššūkio tradicijoms, klasikai ar šiaip kokioms nors sumautoms hierarchijoms.

Aš tik kviečiu patogiai įsitaisyti prieš saulutę su „Rankomis“ rankose ir jaukiai padrybsoti.
Ir jeigu pas mus ateitų koks nors pasaulio užkariautojas ir paklaustų, ar mums nieko nereikia, jeigu staiga pasirodytų vienos ar kitos veislės veikėjai ir imtų mums dėstyti apie grafomaniją ar profesionalumą, tiesiog tingiai pasikasykime papilvę ir paprašykime neužstoti saulės.

Ir tebūnie tai mūsų estetinė programa.

Lionia Iljičiuks

2015 metai