Tėvai pasakojo, kad būdamas visai mažas neskirdavau tikrų daiktų nuo jų atvaizdo. Su filosofine nuostaba ilgai ilgai čiupinėdavau klijuotę, bet niekaip nesuprasdavau, kodėl ant jos pavaizduotų obuolių negalima atsikąsti dygstančiais dantų ledkalniukais. Ilgiau mano dėmesį patraukdavo tik lietus. Lyg per miglą prisimenu (arba pradėjau „prisiminti“
Kiek kartų Pijus spiria kamuolį, tiek šis nepakyla nuo žemės. Nenurieda iki vartų. Balta „Realo“ maikutė, septintas numeris, paplyšę šortai, mano seni bucai. Kojas praskėtęs kaip Ronaldo. Tik spiria kaip lietuvis. Neklauso. Kuria pasakas, kaip viso pasaulio klubai jo nori, kaip paskutinę akimirką įmuša pendelį, kaip visi skanduoja jo vardą. Mažvaikis.
Šlamant javams sunku atskirti garsus. Neatsargus žmogaus žingsnis ar lietaus lašas, ištiškęs ant varnalėšos lapo, verčia įtempti šešėlius gaudantį regėjimą ir aštrina klausą. Nors kartais besidaužanti širdis juos nustelbia. *** Trumpą draugystę sutvirtinęs nėštumas rūpesčių nepridarė. Atvirkščiai, Monika jautėsi netikėtai šoktelėjusi per kelis laimės laiptelius
Aprūdijęs golfukas liguistai sukriokė, skausmingai užsikosėjo, isteriškai sutrūkčiojo ir numirė. Mano metalinio žirgo palaikai iš inercijos dar riedėjo nuo kalniuko, o aš, mėgindamas iš eigos jį užvesti, beviltiškai minkiau tai sankabą, tai gazą.
Tą vasarą jis grįžta iš vaikų stovyklos jau visiškai kitoks. Mergaitė vardu Inga moka plaukti krauliu, nubėga estafetę greičiau už bet kurį berniuką, keliais išmuša kamuolį per dešimtį kartų. Jos oda tamsesnė, nei kitų mergaičių ir tokia švelni, lyg persikas. Jis pažada parašyti jai laišką.
Valytuvai lyg pašėlę lakstė priekiniu stiklu. Jis sėdėjo kiek palinkęs į priekį, stengdamasis bent kažkiek įžiūrėti priekyje besidriekiantį, lietumi nušniokštą kelią. Pasukęs vairą, pajuto aštroką fluoro kvapą. Bodėdamasis skubiai nubraukė dešinės delną į keleivio sėdynės atlošą. Brangios japoniškos dantų pastos dryžiuose pamėkliškai atsispindėjo iš priekio atlekiančių mašinų šviesos.
Rytinio gamtos pabudimo fone sunkiai rąžosi pavargę kaulai. Sakytum, nespėję pailsėti trumpoje naktyje, o galbūt sudilę ilgame gyvenime, išvarginti sunkių darbų, o gal dar sunkesnių minčių.
Neslėpsiu, mudu mėgome žaisti su ugnimi – Paulikas ir aš. Nedažnai, nedaug, atsargiai. Bent jau pradžioje tai būdavo tarsi nekaltas užsiėmimas, prasidedantis vieno degtuko brūkštelėjimu. Būdavo baisoka, bet kartu ir įdomu: ugnyje spragsi žolės kupstelis, sausų šakų ar šapelių krūvelė, lydosi nereikalingi smulkūs daikteliai, nyksta šiukšlės, kyla mūsų Azazela.
Paprastai pusryčiaujame tylėdami – tai mano užgaida. Ilgainiui ir Giedrius priprato tuo mėgautis, tačiau šiandien tauškia neužsičiaupdamas. Prastūmė kažkokį projektą, prie kurio plušo pastaruosius mėnesius. Tiek apie jį pasakojo, bet nors užmušk nepamenu, su kuo jis valgomas. Apskritai nepakenčiu kalbų pilna burna, todėl tik susiraukiu ir skubu sukramsnoti paskutinį skrebutį.
Tarp skirtingų pasaulių kartais būna dideli plyšiai. Vieni vos keleto milimetrų pločio, kiti – siekiantys milijardus šviesmečių. Jie pasitaiko pačių įvairiausių formų. Kalba pernelyg ribota, kad būtų galima kažką tikro apie juos pasakyti. Užtenka žinoti apie jų egzistavimą. Atstumas – realiatyvi sąvoka. Įveikti keletą šviesmečių gali užtrukti trumpiau nei vieną milimetrą.