Paprastai pusryčiaujame tylėdami – tai mano užgaida. Ilgainiui ir Giedrius priprato tuo mėgautis, tačiau šiandien tauškia neužsičiaupdamas. Prastūmė kažkokį projektą, prie kurio plušo pastaruosius mėnesius. Tiek apie jį pasakojo, bet nors užmušk nepamenu, su kuo jis valgomas. Apskritai nepakenčiu kalbų pilna burna, todėl tik susiraukiu ir skubu sukramsnoti paskutinį skrebutį.
Tarp skirtingų pasaulių kartais būna dideli plyšiai. Vieni vos keleto milimetrų pločio, kiti – siekiantys milijardus šviesmečių. Jie pasitaiko pačių įvairiausių formų. Kalba pernelyg ribota, kad būtų galima kažką tikro apie juos pasakyti. Užtenka žinoti apie jų egzistavimą. Atstumas – realiatyvi sąvoka. Įveikti keletą šviesmečių gali užtrukti trumpiau nei vieną milimetrą.
– Ar debesys turi skonį? – nutaikiusi progą, Maja pašnibždom paklausė brolio. – Skonį? Dėl skonio nežinau, bet geriau jų nevalgyk, – visažinio tonu paaiškino Gvidas. – Kodėl nevalgyti? – sukluso sesytė. – Supranti, tie debesys išgaruoja iš prūdų ir balų. O ten ir sliekų,
Galėjo suprasti ir anksčiau, mąstė jie. Dar vestuvėse kartu su fejerverkais sproginėjo žlugimą pranašaujantys ženklai. Tiek Vytas, tiek Eglė prisiminė, kaip girti svečiai vos nepakorė piršlio. Jie taip entuziastingai puolė žaisti kartuves, kad vargšas piršlys turėjo panaudoti visą jėgą ir keliems egzekutoriams iškaršti kailį. Šie, tiesa, pasirodė ne tik įkyrūs, bet ir žiaurūs, tad keršto dėlei nusprendė karti iki „nelaimingos pabaigos“. Žinoma, ženklas buvo ir atvykusi policija, ir draskančios širdį žmonų raudos, kai kerštautojus vežė į areštinę.
Po antro bokalo nutarėme, kad toliau taip gyventi neįmanoma. Linijinį laiką reikia sustabdyti, užtverti jam kelią barikadomis, nukreipti į šoną. Žodžiu, paversti jo prakeiktą tiesę kreive, apskritimu ar panašiai.
– Jūsų nekamuoja pojūtis, kad gyvenimas lekia pro šalį? – klausia V. – Ir ne kokia risčia, o šuoliais?
Jis tebuvo tarpininkas tarp manęs ir kitų, jis niekuo nenusikalto, jis nieko nepadarė, jis niekuo neprisidėjo. Tarpininkas ateidavo pas mane kiekvieną rytą. Jis pasėdėdavo dešimt minučių, perpasakodavo viską, ko man reikėdavo, ir išeidavo lygiai pusė devynių. Aš turėdavau jam paduoti mažą baltą paketą, o kas buvo jo viduje, ir pats nežinojau.
Atsibusti sunku, man patiktų, jei tai primintų atoslūgį, išsigelbėjęs iš nuskendusio sapno gulėčiau ant šilto lovos smėlio, nerišliai kartodamas bendrakeleivių vardus ir tiesdamas pirštus link tų egzotiškų, nepasiekiamų horizontų, kuriuos tik viena mano vaizduotė ir tegali teisingai nupiešti.
Bet kur tau.
Pirmiausiai ištraukiu maitinimo laidą, tuo pačiu sustabdau žadintuvą ir pasitikrinu socialinį kapitalą, kiek pribėgo per naktį, per trumpą nebūties juostą tarp paskutinio statuso įrašo ir tirpstančių nakties horizontų, per tą juodą ir saldžią kaip ryto kava nežinomą žemę, neužkariautą teritoriją, per tą laiką, kuomet mudu pasikrauname savo baterijas.
Sakoma, kad kiekvienas žmogus gali parašyti vieną gerą romaną – knygą apie savo gyvenimą. Serioža manė, kad vieną puikų romaną galima padalyti į daugybę nuostabių apsakymų ir taip net būtų geriau.
Rašyti pradėjo dar mokykloje. Tam jį ypač paskatino klasės sienlaikraštis, kuriame savo kūrybą galėjo skelbti visi norintys. Beje, dėl to, kad koks nors tavo eilėraštukas ar apsakymėlis pasirodytų plačiame sienlaikraščio lape, vykdavo tokios beprotiškos varžybos, tad tai buvo laikoma didžiule sėkme.
Sodo namelyje kabančiame paveiksle buvo matyti mistiškas dvaras. „Megztos kojinės susidėvi, o paveikslai…“ – sakydavo, ir aš galėjau tik numanyti dirbinio amžių.
Ankstyvą vasaros rytą, gal apie šeštą valandą, senelis, prikasęs bulvių, plovė jas prie šulinio, o aš dar su pižama, užsiplikinusi kavą, sėdėjau ant slenksčio ir marksčiausi spoksodama į horizonte plevenančią miglą, kaip lengvas šilkas pakibusią virš medžių, pievų, ir žinojimas, kad ją tuoj suris antrą mėnesį besitęsianti kaitra, vertė tų, šiaip jau niekuo ypatingų, ūkanų ilgėtis ir net bėgti į jas, susivynioti ar pasislėpti nuo sekinamos saulės ir sausros.