Gentyje buvo vienuolika žmonių: aštuonios moterys ir trys vyrai, kurie jas valdė. Archajiška, bet tai ir vyko dar prieš amžius. Įsivyravo patriarchatas. O kodėl įsivyravo? Kodėl, pavyzdžiui, neįsimoterino? Turbūt todėl, kad tai tik istorijos pradžia.
Lapkričio pradžioje mamą paguldė į ligoninę. „Nieko rimto, tik menkas negalavimas“, – iškart nuramino gydytojas. Dar pasakė, kad labai svarbu kokybiškai pailsėti ir dėl nieko nesirūpinti, o kad palengvinčiau šią užduotį, pažadėjau mamai pasirūpinti jos namais ir Džimiu.
po raganių arkom
baltos skepetos džiūsta
supuosi vytelių krėsle
o kojos sumerktos balėjoj
improvizuotas dolce far niente
Suskamba tavo balse kalnai
Griaustiniu nuvilnija
Suokalbiškai permerkia
It lietumi prisiminimai
Stoviu ant skardžio
Ištiesęs rankas į šalis
Klausausi
užvėrusi duris į pragarą
nesidairiau atgal
įkaitusios rankenos neliečiau
nesiklausiau degančiųjų aimanų
Muzika Nelei tiesiogiai asocijavosi su smurtu. Kartu, jos nuomone, tai buvo tobuliausia meno forma. Galima tik tikėtis, kad šie faktai nebūtų susiję. Juk tie smegenų vingiai, atsakingi už sąsajas ir keistus nukrypimus, yra ganėtinai painūs.
Karuselė
Naktį. Vienas.
Sukuosi vaikiškoje karuselėje.
Žvaigždės byra į skruostus.
Negaliu atsimerkti, bet žinau:
Mėnesienos siūlais pririšta
Prie balto arkliuko
Mane vejasi Ji,
Žvelgdama pavymui iš vaikystės –
Iš tamsos medžių juokas
Ataidi pelėdų ūbavimu
Sukryžiuoti kardų į laukymę,
Kurioje palikta karuselė.y
Nesvarbu, jeigu kas pamatys.
Jau nebijau būti
Miške, kuriame pasiklydau.
Kad tik manęs
Neišsigąstų.
***
Tik todėl.
Kad vėl lyja
Ateini kaip karalius
Į degantį miestą
Išsivesti naivumo vaikų.
Dar tik vakar statytas
Skruzdėlyno dievų
Lydosi tikėjimas
Varpų gatvėje –
Pelenuose pėdsakų laikas
Registruodamas visus ir viską
Įsiamžins granito skulptūrose.
Tik tavęs ten nebus
Kaip ir laiko, kada atėjai.
***
Sudegintos mūzos
It sergančios varnos
Kapoja mintims akis
Per nugaras
Akėčiomis varva
Krikšto vanduo
Dulkėse gimsta
Pavasaris
***
Vėjo stumdomos
Šaižiai virkauja
Po žiemos
Susiglaudusios
Pušys –
Erzina tas,
Kurios liko
Stovėti
Po vieną.
***
Nakties šokiui išskrenda raganos.
Jautrioms stygoms neleidžia
Ramiai miegoti.
Ryte atgimstančiose nuoskaudose
Širdgėlų veltinis
Nešildo net vasarom.
Ir tiek to urzgimo
Vienišų klajūnų pasakose,
Akyse pilnačiai aidint –
Tik laimingieji
Laukia pranašo
Mėnuliui perkalbėti.
***
Mirtis
Ta, kuri išlaisvina,
Ir ta, kuri nustato laimės kainą
Yra ta pati upė
Ištroškusiam ir skęstančiam –
Tik ar jos krantuose
Gyvenama?
tas visiškas ribų nebuvimas kai kažkas prasideda atskrenda paukštis su auksine garbana nutupia ant
palto skverno tarsi ant lizdo krašto kuriame laukiau dešimt metų dar ir dar vis rašydamas ispaniškas
serenadas pajūryje kai leidžiasi saulė
kaip žemė sugeria lietaus kvapą
taip Tave bučiuoju šiąnakt
kaip Judas išpažino savo meilę
taip aš Tave išpažįstu
veik paralyžiuotas
iki kiekvieno piršto galo
būti sau
būti be atsako
Aras eina mušti armėno vardu Armenas. Armenas kepa labai šlykščius kebabus kioske gretimais. Jau vien dėl to nusipelnė bendruomenės paniekos. Aukštas, storas, rankos kaip dramblio kulšys. Todėl Aras dėl visa ko paprašė eiti kartu.