Nesuprantu, kaip galėjau paklysti. Visada maniau, kad pažįstu šį mišką.

—–

Tirštėjantys vakaro šešėliai palengva pasiglemžia šviesesnius plotus. Tai šen, tai ten nuo samanų galvas kelia tamsūs žvėrių siluetai. Viliuosi, kad tai tik fantomai, tačiau palengva užvaldantis nerimas vis verčia dairytis dažniau. Retkarčiais net slenku atbulom – juk už nugaros visada kažkas vyksta. 

Virš medžių viršūnių sidabrėja smailas delčios pjautuvas. Vietoj liejamos blausumos galėtų praretinti medžius, nes dar neišmokau orientuotis pagal mėnulį. Rodosi, visos kryptys įmanomos. 

Ir iš tikrųjų įmanomos – eik, kur nori, žmogau…

—–

Visiškai sutemus, suvokiu, kad greičiausiai nieko nebus… Kažkokiu būdu reiks „perplaukti“ šią naktį lyg valtimi be irklų. Še tau, boba, ir Devintinės! Štai ir sužinosi, kaip jaučiasi paklydėlis miške gūdžią naktį.

O ir ne Devintinės dabar. Rudenėja…

—–

Kojos lyg švininės. Šalta. Gal reiktų prisėsti, susirangyti kur, tačiau vidinis balsas liepia eiti ir eiti. 

Užtat uoslė aštrėja. Ir regėjimas. Ir netgi dantys – baigiu nubrūžinti liežuvį, vis tikrindama juos. Bet gal tai iš troškulio…

—–

Gęsta „varikliukas“. Krisdama į samanas spėju tamsoje įžvelgti dar juodesnę tamsumą. Ola?.. Iki jos vos pora metrų, tačiau nušliaužti nebeužteka jėgų. 

Ir jau grimztant į miegą, o gal tiesiog atsijungiant juslėms, sąmonę pasiekia vos girdimas gailus inkštimas. Iš paskutiniųjų įsliuogiu dėmėn.

—–

Oloje kaip mat prie krūtinės priglunda du šilti alkani kamuolėliai. Jaučiu jų smulkius dantukus, bet neskauda. 

Tamsoje tai, kas neregima, tampa aiškiau.

Esu lapė, gal vilkė, o gal žebenkštis. Esu visi žvėrys. Žvėrių motina. Uodega vikst.

Pagaliau man ramu. 

—–

Brėkšta. Nors ir mirtinai pavargusi, turiu judėti.

Gana lengvai išeinu į kelią. Ir tai nė kiek ne keista – regimi dalykai šviesoje aiškesni. Stoviu, dairausi, bandydama suprasti, kurion pusėn sukti. Ilgai spręsti netenka. Po kelių minučių iš už posūkio išnyra automobilis. 

Ne išnyra, o išlekia. Kaip kamštis iš butelio.

—–

Prie griovio pribėgęs vairuotojas šaukia kažkam: „Numušiau žmogų! Girdi? Numušiau žmooogų!..”

Prisiartinęs palinksta virš manęs ir bijo prisiliesti. Jo išplėstos akys sklidinos vilties.

Miškas virpa savo rasotom žolėm ir lapais, tartum uostų. Dangumi praplevena atitrūkęs voratinklis.

Jau žinau – esu stirna. Drebanti stirna. Mano kūnas – tamsi dėmė.