dvigubas gyvenimas

esu iš to paties molio,
kai pūti į nosį,
gnaibai skruostus,
šauki ir gąsdini, bet
vaikystėje
nesutrupėjau – iš tėvo pažasties
ant keturių letenų
kritau –

iš to paties molio galvą
rudeniu skauda, bet
užmerkia
fosforo akys
vitrinų veidrodžiuos
tolstančią nugarą –

išsilaižysiu –
dar tiek bus nelaimių –
titnaginiais gremžtukais
įrėžk
užburtą skiemenį
ryto tingiam rąžuly

vaizduotės archeologija

kai linijas delnų trini,
nudilgo mirksnį laikinumas –
liūdnasparnis –
paskui jau nebeskauda:
žodžiai atidryksta
dygsniais lietaus prisiūti
prie tako vilkdalgių,
kaip žemės nuošliauža,
nugruma balsai žmonių,
ir veriasi mažmožių šuliniai –
baltas dienos naujos pėdas
palaižo jų šešėliai žalvariniai…

princesė ant žirnio

virš galvos sužydi
devyniašakis mėnulis juokiasi
nepažabotą laisvą dangų
šypsenos pjautuvu suguldo
nemiegotų naktų kariuomenę
tarsi mirtį
– žirnį –
sulesinu kaip rožinio poterį
karūnos alkstančiai paukštuomenei
išburtas vasaros apžadas
saulės auksinis pleištas
po galva užgęsta

kibirkšties terapija

išnyksta
linijų šventyklos, svajonių
sodai ir veneros kalvos,
kai glostau tavo galvą
man ant kelių.
senųjų karalysčių pėdsakai
– būti – nebūti –
išdžiūvusiose laiko upėse
neskauda.
mano delnai – be atminties
tarsi nušiuręs beduino
audeklas – miražas dykumoj.
kai glostau degantį krūmą
man ant kelio,
šviesos kalavijai mums išvaduoja
naktį

vakarykštė diena

nes tu vėl
braižysies į duris,
įslinksi sodriame šešėly,
ant stalo numesi nosinę
ir lėtai raišiosi mazgus
kaip priekaištą – – –
nes vėl pažersi abejonės dulkes,
ir liūdesio paukštis sidabrinis
sules mano rytą – – –

aš užsimerksiu,
kad manęs nepastebėtum

medžioklėje. valandos eskizas

jau matau, pele, pas ką žiedas žydi
griūvančių spindulių taikiklyje
du mylintys tamsos stulpai
į vieną šešėlio rožę
suaugę

nebus amžinai

buvo paukštės vaikelių iš lizdo nevogti
buvo arklio ašutais raudų neraišioti
buvo akmens nematomoj kalboj negimdyti

nuo piktosios akies

jau matau, pele, kaip tyla pleišėja
kaip įsitempia apsikabinę raumenys
kaip vienišos iriasi
į speigračio gaivalus
svirtys

akių šuliniai išsiverkia

į mane žiūri perlų žvejys

nepanaši esi į perluotę
nesislepi – išnyri
akimirksniu
kaip nešienautos viksvos
šnara žodžiai
ir siūruoja
kaip karčios žolelės
net vėjai prityla
kai klaidžioju jūromis
matau pievos miražą

vasaros kaitroje
sapnuos išsapnuotą

gal tik vos tave myliu
žinai – šypsaisi
tūkstančiais
purslotų žiočių
vakardienos perlamutro
tavo akyse
geltonose kaip lydekų
audros išskalauta
mėnulio šviesa
akmenėja

vasaros išpardavimas

nuo ryto iki vakaro
ant suoliuko
tos pačios moterys
mojuoja
tankiai rankom ore
nei sausuma, nei jūra nesigelbsti –
turi laiko –

po grakščiomis nuodingomis gebenėmis
nesibaigiančio ir nemadingo
žiūrėjimo į dangaus žvaigždyną
šiaip sau –

pro šalį skubančiojo
kitelis per ankštas
sagelės iki kaklo
spaudžia
kieta apykaklė
kieti rankogaliai
auksinė grandinėlė
ant liemenės
ir valandos pašėlę
amžiaus stilių
tiksi

iliuzijų papildai

paupių prarajoj
apvyniok
savo naktį nakčiausią
tvarsčiu –

šimtu ugniažolių –

tu tik eik
palaikiui
nes prieš vandenį
gena mane
tolimi artimi
pamirštieji –

sužvejok –

išburta
amžinai užprašyta
kaip žolė aš plaukiu
tau į ištiestus delnus